Tą popietę Kuršėnuose niekas tiksliai nežinojo, kurioje pasaulio vietoje yra…
Gatvės, regis, pažįstamos, bet žvilgsniai jose – atėję iš kitur. Iš Londono šešėlių, iš Romos atminties, iš Paryžiaus tylos tarp dviejų žingsnių.
Žmonės rinkosi tarsi bijodami pavėluoti į akimirką, kuri neturės pakartojimo. Miestai trumpam tapo būsena…
„Fotografijoje, kaip ir gyvenime, egzistuoja keistas dėsnis: momentas įvyksta tik vieną kartą. Jei jo nepaėmei – jis dingsta. Net ir pasisukus saulei.“
Klaidžiojam. Žvilgsnis slenka nuo vieno kadro prie kito, tarsi perėjimuose tarp miestų nebūtų sienų, tik sprendimai.
Žingsnis kairėn – šešėlis. Žingsnis dešinėn – šviesa. Ir kažkur tarp jų – žmogus, kuris galėjo sustoti, bet pasirinko eiti. Ar atvirkščiai.
Tai paroda ne apie miestus. Tai paroda apie buvimą mieste. Apie tą sekundę, kai pirštas dar nepaspaudė fotoaparato užrakto, o galva jau supranta – jei delsi, prarasi viską.
Apie sunkius pasirinkimus, kurių niekas nepavadins dideliais, bet jie lemia, ar akimirka taps atmintimi, ar liks tik pojūčiu, kurio nebesugrąžinsi.
Viename kadre – žmogus, kurio veido nematyti. Kitame – gatvė, kuri atrodo tuščia, nors iš tikrųjų pilna.
Kažkur tarp jų atsiranda tylus suvokimas: miestas visada didesnis už mus, bet be mūsų jis neegzistuoja. Jis susideda iš žvilgsnių, iš nesusitikimų, iš prasilenkimų, kurie neįvyko laiku.
Niekas neskubėjo kalbėti. Pokalbiai gimė vėliau – prie durų, lauke, grįžtant namo.
Tarsi fotografijos būtų padariusios savo darbą tyliai, be poreikio būti paaiškintos. Jos veikė kaip geri miestrai, kurie leidžia pasiklysti, bet neleidžia pasimesti.
Ir tame buvo suvokimas, kad net jei momentas prarastas, jis vis tiek buvo.
Net jei ir saulė pasisuko per greit, liko šešėlis. Gal ne kadre, gal ne atmintyje, bet kažkur giliai – ten, kur miestas tapo vidine erdve.
Parodos atidarymo popietei baigiantis, Kuršėnai vėl tapo Kuršėnais. Bet tik iš išorės.
Viduje kiekvienas išsinešė po savo miestą. Po savo klaidžiojimą. Po savo nepaspaustą mygtuką.
Galbūt tai ir yra „URBO GRAFIJA“? – ne miesto žemėlapis, o žmogaus pasirinkimų topografija, kur kiekviena gatvė veda ne į centrą, o į save.
Šis klaidžiojimas nebūtų įvykęs vienas. Kaip ir miestai, jis susidėjo iš daugelio žmonių žingsnių, palaikymo, tyliai atlikto darbo ir pasitikėjimo procesu.
Nuoširdžiai dėkojame visiems, prisidėjusiems prie fotografijos parodos parengimo ir jos atidarymo – kiekvienas sprendimas, kiekviena detalė tapo bendros kelionės dalimi.
Ypatinga padėka parodos kuratoriui Kornelijui Užuotui – už profesionalumą, įžvalgų žvilgsnį ir nuolatinį palaikymą, be kurio ši paroda nebūtų įgijusi tokio aiškaus, prasmingo ir kryptingo pavidalo.
Dėkojame grafikos dizaineriui Kęstučiui Musneckui – už estetišką, parodos nuotaiką tiksliai perteikiantį plakatą, tapusį pirmuoju įėjimu į šį vizualinį pasakojimą.
Ačiū bendrovei „FOTOKOPIJA“ ir Rolandui Mikalauskui – už kokybišką fotografijų spaudą ir profesionalų jų įrėminimą, leidusį darbams įgyti fizinį svorį ir tylų orumą.
Nuoširdi padėka Šiaulių rajono kultūros centro vadovei Gertrūdai Gulbinaitei ir visam kolektyvui – už svetingumą, dėmesį detalėms, pagalbą ir šiltą bendradarbiavimą. Ši erdvė tapo vieta, kurioje miestas galėjo prabilti.
Ačiū kiekvienam. Ši paroda tapo ne tik fotografijų ekspozicija, bet ir tikra bendrystės bei kūrybos šventekurioje kiekvienas prisidėjęs paliko savo nematomą, bet svarbų ženklą. – Andrius Lamauskas.
P.S. Dar galite apsilankyti ir patirti savo neįvykusias akimirkas... Paroda veikia 2026 m. sausio 24 d. – 2026 kovo 5d. I-V nuo 10:00 val. iki 18:00 val. ir renginių metu.
