WASHINGTON DC, spalio 15 d. (IPS) – 2012 m. persikėliau gyventi į Jungtines Valstijas labai nenoriai. Nebuvau tikras, kodėl turėčiau išsikraustyti į šalį, esančią už tūkstančių kilometrų nuo mano gimtojo miesto. Šis žingsnis man priminė vaikystę, kurios nebuvau iki galo priėmusi – augau tolimose šalyse, tokiose kaip Rusija ir Kinija, nuolat prisitaikydama, susidurdama su rasizmu, užmezgusi ir praradusi draugystę. Buvau sau pažadėjęs, kad neprimesiu to paties ciklo savo vaikams.
Tačiau JAV pasirodė kitaip. Tai nebuvo Kinija ir ne Rusija. Tai buvo ir tebėra kultūrų, kalbų ir tautybių mozaika, kitaip nei bet kur kitur. Svarbiausia, kad tai buvo šalis, kurios šaknys buvo nuožmus tikėjimas, kad žmonės gali laisvai kalbėti, nesutikti ir gyventi taip, kaip nori.
Tačiau šis pagrindo principas nyksta. JAV keičiasi taip, kad klaikiai primena mano gimtąją šalį Burundį. 2015 m., kai prezidentas Pierre'as Nkurunziza nepaisė konstitucijos siekdamas trečios kadencijos, taikūs protestuotojai buvo sutikti kulkomis, politiniai oponentai buvo nutildyti, o žurnalistai pabėgo. Daugelis tų žurnalistų rado prieglobstį JAV – pavyzdžiui, „Amerikos balse“ – ir neseniai prarado pragyvenimo šaltinį, kai vyriausybė uždarė didžiąją dalį Balso Afrikos departamento.
Dėl USAID išmontavimo socialiniai darbuotojai ir sveikatos ekspertai susvyravo, o jų pastangos pakelti milijonus nutrūko per naktį. Taip, JAV jau seniai atliko sudėtingą vaidmenį užsienyje. Užaugau girdėdamas apie jos paramą piktnaudžiaujantiems lyderiams, tokiems kaip Mobutu tuometiniame Zaire, ir apie jos kišimąsi į šalių vidaus reikalus vardan kovos su komunizmu.
Tačiau tie prieštaravimai visada egzistavo kartu su galinga priešprieša: žurnalistikos ir akademinės bendruomenės laisve ir aktyvizmu, kuris negailestingai atskleidė pačios Amerikos klaidas. Rašytojai, tokie kaip Alfredas McCoy'us, ir kritikai, tokie kaip Noamas Chomskis, kūrė karjerą laikydami JAV vyriausybę atskaitinga – tai neįsivaizduojama šiandieniniame Burundyje, Maskvoje ar Pekine.
Dėl šio įsipareigojimo tiesai ir laisvei Burundžio saugumo pajėgoms paleidus gyvas kulkas į protestuotojus studentai instinktyviai bėgo į JAV ambasadą, o ne į Rusijos ar Kinijos ambasadą. Dešimtmečius JAV švelnioji galia buvo grindžiama žmogaus teisių ir demokratijos pažadu.
Šiandien šis pažadas žlunga. Priverstinis imigrantų deportavimas be tinkamo proceso, smurtiniai susidorojimai su protestuotojais Los Andžele, ICE reidai ir karinių pajėgų dislokavimas Vašingtone yra šiurpinantys priminimai apie autoritarinį žaidimą.
Tiems iš mūsų, kurie išgyvenome represijas, tai yra neabejotini įspėjamieji ženklai. Diktatūros neatsiranda per naktį; jie įsitvirtina, kai baimė pakeičia balsą, kai teismai atsisako nepriklausomybės, kai lūžta socialiniai judėjimai. Visų pirma, jie klesti dėl apatijos ir izoliacijos.
Ginti žmogaus teises ir demokratinius principus niekada nėra lengva – tai mano organizacija „Human Rights Watch“ per gerai žino. Tačiau tai vienintelis būdas apsaugoti pažeidžiamų žmonių orumą ir mūsų bendros žmonijos sanglaudą. Taigi, jei Vašingtonas atsitrauks nuo šios atsakomybės, kas prisidės?
Atsakymas iš dalies priklauso Afrikos vyriausybėms. Atėjo laikas žemynui pretenduoti į lyderystę, sustiprinti daugiašališkumą ir formuoti pasaulinę tvarką, kurios šaknys yra ne intervencija, egocentriškumas, o Ubuntu – bendros žmonijos, bendruomenės ir tarpusavio priklausomybės vizija. Daugelis afrikiečių plojo, kai Pietų Afrika padavė Izraelį į Tarptautinį teisingumo teismą sakydami, kad Izraelis pažeidė Gazos genocido konvenciją. Tos pačios drąsos reikia Sudane, rytinėje Kongo Demokratinėje Respublikoje ir Sahelyje, kur civiliai susiduria su žiaurumais, o JAV apsiriboja prekyba mineralais arba tyla.
„Afrikietiški Afrikos problemų sprendimai“ negali likti šūkiu. Ji turi tapti politikos darbotvarke su konkrečiais įsipareigojimais. Tai reiškia, kad reikia kurti stipresnes regionines institucijas, turinčias įgaliojimus ir išteklius veikti, remti atskaitomybės mechanizmus, tokius kaip Afrikos teismas ir Tarptautinis baudžiamasis teismas, ir investuoti į išankstinio perspėjimo sistemas, kurios gali užkirsti kelią krizėms, kol jos nevirstų į žiaurumus.
Tai reiškia nepriklausomos žiniasklaidos ir pilietinės visuomenės apsaugą, kad vyriausybės būtų atsakingos savo šalyje ir užsienyje. Ir tai reiškia, kad Jungtinėse Tautose ir kituose daugiašaliuose forumuose dalyvaujama ne tik kaip atskiros valstybės, bet ir kaip koordinuoti blokai, galintys formuoti rezultatus.
JAV pasitraukimas nėra tiesiog tuštuma; tai išbandymas. Jei Afrikos lyderiai nori pretenduoti į didesnę įtaką pasaulinėje santvarkoje, jie turi tai pademonstruoti pasitelkdami pragmatišką politiką, kuri gina civilius, stiprina teisinę valstybę ir teikia pirmenybę žmogaus orumui, o ne sutarčių dėl mineralų ir trumpalaikių verslo sandorių atžvilgiu. Tai mažiau apie Amerikos pakeitimą, o daugiau apie Afrikos ateities užtikrinimą jos pačios sąlygomis.
© „Inter Press Service“ (20251015143302) — Visos teisės saugomos. Originalus šaltinis: Inter Press Service
