Japonų kalbos ir kultūros klasė Alytaus Jotvingių gimnazijoje. Girdėjote apie tai? Šiuos neformaliojo švietimo užsiėmimus gali lankyti ne tik Jotvingių gimnazijos, bet ir kitų mokyklų mokiniai.
„Kiekvieną užsiėmimą geriame žaliąją arbatą iš japoniškų puodelių, kad suteiktų mums budrumo ir išminties. Rašome, skaitome, verčiame, kalbamės apie kultūrą ir tradicijas, kartais rašome laiškus, ruošiame pristatymus apie save. Lapkričio mėnesį lauksime studentės Danielės vienos dienos praktikai. O visai netrukus, spalio 24 d. 10 val., vyks pirmasis nuotolinis susitikimas su mokykla iš Japonijos miesto Fukujamos“, – sako klasės vadovė, Jotvingių gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Renata Romanovienė.
„Esu šimtaprocentinė alytiškė su originaliu Alytaus akcentu. Mokiausi Alytaus 9-ojoje vidurinėje (dabar Jotvingių gimnazija), šioje gimnazijoje nuo 2004 m. rugsėjo dirbu. Esu baigusi ekonomikos ir verslo administravimo, anglų filologijos ir švietimo vadybos studijas“, – užklausta apie alytietiškas šaknis priduria Renata.
Renata, kaip susidomėjote Japonijos kultūra?
Japonijos kultūra pradėjau domėtis dar būdama mokinė, kai netyčia nusipirkau knygą lenkų kalba apie bonsų formavimą. Moliniuose kaktusų vazonuose auginau pušelę ir ąžuoliuką. Pamenu, tuomet net parašiau trumpą esė apie šią savotišką kultūrą. Atsiradusi trauka japonų kultūrai taip niekada ir neapleido.
Ir 2017 m. Jotvingių gimnazijoje atsirado Orientalistikos klubas, buvo įkurta japonų kalbos ir kultūros klasė.
2017-uosius vadinu „aukso amžiumi“ arba „Kai turi idėją, kuri atrodo neįmanoma, pasidalink ja su kitais, ir pamatysi, kad esi ne vienas“! Japonų kultūros festivaliai Alytuje įkvėpė mintį kurti Orientalistikos klubą Jotvingių gimnazijoje. Pamenu, 2017 m. parašiau laišką Kęstučiui Ptakauskui, o jis iš karto pritarė idėjai. Kaip tik tuo metu kuravau ypatingai aktyvią mokinių tarybą su „auksiniu“ prezidentu Edvinu priešakyje. Ir jie taip pat pritarė! Pasakiau kolegoms, ir tarp jų atsirado mėgstančių japonų kultūrą! Štai posakis ir suveikė.
2017 m. balandžio 4 d. K. Ptakausko dėka mums teko didžiulis dėmesys, nes į Orientalistikos klubo steigimo renginį atvyko Japonijos ambasadorius, tuometinė mūsų miesto valdžia ir Kauno Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Azijos studijų centro koordinatoriai, kurie atsivežė bendradarbiavimo sutartį ir pažymėjimą – priėmimą į Drakonų akademiją. Ta proga Japonijos ambasadorius pakvietė tikrų japoniškų pietų pačioje ambasadoje. Nuo čia ir prasidėjo tūkstančio mylių kelionė – po mūsų kojomis (filosofo Laodzi posakis)!
Metėme iššūkį ir japonų kalbai! Su mokiniais ir kolegomis susijungėme į japonų kalbos ir kultūros klasę „Keep calm and speak Japanese“ (liet. Būk ramus ir kalbėk japoniškai). Iš pradžių savarankiškai ieškojome, kaip mokytis japonų kalbos! Dalijomės filmais, programėlėmis, pratimais, žaidimais ir literatūra. Gavome vadovėlį iš mūsų buvusios mokinės Ievos, kuri metus mokėsi Japonijoje, taip pat naudojome VDU sukurtą japonų kalbos puslapį, kuris iki šiol yra aktyvus. Išmokome prisistatyti japoniškai ir sukūrėme nuotaikingą filmuką.
Per tuos metus Jotvingių gimnaziją aplankė ne viena delegacija iš Japonijos, palaikote ryšius su ambasadoriais. Ką duoda šis bendradarbiavimas? Gimnazijoje turite japonų literatūros biblioteką. Gal su kuo užsimezgė ypatingi ryšiai? O gal ir kokių netikėtų situacijų yra taikęsi viešint svečiams iš Tekančios Saulės šalies?
Išties tarpusavyje tapome ypatinga ir atvira bendruomene, iki šiol draugaujančia tiek su Japonijos ambasada Lietuvoje, tiek ir su Azijos studijų centru. Japonai sako, kad nežinojimas yra Buda arba ramybė, bet diena, kai nutari kažką įgyvendinti, yra gera diena. Tokių dienų klubo gyvenime buvo labai daug. Ir kad nebūtume varlėmis šulinyje, nepažįstančiomis didžiosios jūros (japonų patarlė), susipažinome su japonų istorija ir menais: ikebana, kimekomi, muzika, teatru, keramika, arbatos ceremonija ir kaligrafija. Patys organizavome sušių gamybos dirbtuves, kūrėme haiku ir origamius, pastatėme šešėlių spektaklį „Budos skrybėlė“. Juk wabi sabi niekada nebus per daug!
Gimnazijoje sukaupėme didžiulę biblioteką japonų ir anglų kalbomis bei pačius ryškiausius leidinius apie Japoniją lietuvių kalba.
Šios patirtys – tai visapusiškas ugdymas ir ugdymasis jaunimui, kuris yra labai svarbus šiuolaikiniame gyvenime. Kalbų ir kultūrų pažinimas atveria daug galimybių, o mūsų – švietėjų – misija yra padėti praplėsti pasaulėžiūrą.
Tačiau… Vizija be veiksmo yra svajonė, o veiksmas be vizijos – nakties košmaras (japonų patarlė). Todėl džiaugėmės kiekvienu svečių iš Japonijos vizitu, ypač užsimezgusiu bendradarbiavimu su mokykla iš Hiracukos miesto. Svajojome su mokiniais nuvykti į Japoniją, kūrėme planą, tačiau netikėtai užgriuvusi pandemija sustabdė mūsų norus.
Visgi japonus prisimename kaip šiltus, paprastus ir linksmus žmones. Pamenu, laukėme vienos delegacijos 8 val. 30 min. Buvome suplanavę iškilmingą sutikimą mokyklos fojė, tačiau jie neperspėję atvyko žymiai anksčiau, vaikštinėjo po mokyklą, o išsigandusi budėtoja puolė manęs ieškoti. Nusileidusi į fojė, draugiškai japonų paprašiau išeiti iš mokyklos ir paaiškinau, kad ne taip turėjome pasitikti (ne pagal planą). Jie išties labai linksmai sureagavo ir dar kartą išėjo ir įėjo į mokyklą.
Pati esate baigusi japonų kalbos pradžiamokslį Vytauto Didžiojo universiteto Azijos studijų centre. Papasakokite apie šias studijas. Kiek pradžiamokslis leidžia susikalbėti? Koks japonų žodis ar posakis jums pats gražiausias ar artimiausias širdžiai? Kodėl? Kaip išvis įvertinti šios kalbos mokymosi sunkumą? Kiek tas sunku yra sunku?
Dauguma jaunuolių į klubą ateidavo šiek tiek išmokę japonų kalbos iš animacinių filmų, o kai kurie jau pradėję mokytis jos savarankiškai. Jų akyse aš buvau ta Sensei (liet. Mokytoja), kuri turi mokėti japonų kalbą ir žino viską! Tad nebeliko nieko kita kaip, visų pirma sau pačiai, mesti iššūkį, juk Alytuje neturime universitetų, Rytų kalbų dėstytojų. 2020 m. vasarą pandemijos metu Azijos studijų centras pasiūlė nuotolinius japonų kalbos mokymus. Norėjau pasitikrinti, ar teisingai mokomės, ir dar daugiau sužinoti. Taip įgijau A1 lygio pažymėjimą, kuris, be abejonės, prideda solidumo Sensei titului (juokiasi).
Pati esu filologė ir man šiaip labai patinka kalbos, stengiuosi, besilankydama užsienio šalyse, stebėti, skaityti, ieškoti kalbų panašumų ir skirtumų, spėlioti – kitaip tariant, noriu „perkąsti“ kitos kalbos mechanizmą, renku įvairių šalių laikraščius.
Japonų kalbos tarimas nėra sudėtingas, tačiau originalus tuo, kad yra pateikiamos vyriško ir moteriško tarimo intonacijos. Mokantis šnekamosios kalbos frazių yra naudojamas lotyniškas raidynas. Dvi iš trijų rašto sistemų – hiraganą ir katakaną – galima išmokti per porą mėnesių. Kanji ženklai (kiniški hieroglifai) reikalauja žymiai daugiau laiko, netgi kelerių metų, bet tai ir intriguoja, nes rašto sistemų supratime slypi šalies istorija ir kultūra. Kodėl japonams reikėjo net trijų rašto sistemų?! Tiesą pasakius, net nesu girdėjusi, kad kuri kita tauta turėtų, sakykime, tris skirtingas abėcėles, ir vienu metu jas naudotų!
Tačiau japoniško sakinio struktūra mums yra sudėtinga, nes sakinio dalys dėliojamos kitaip nei mes įpratę, bet labai įdomi. Tad apskritai kalbėjimas reikalauja labai daug praktikos ir realaus konteksto, kurio nelabai turime, todėl su mokiniais iš karto mokomės frazių, o ne pavienių žodžių ar taisyklių. Be to, susirašinėjame su japonų mokiniais ir dalį laiško rašome japoniškais ženklais ranka. Japonų kalba išskirtinė ir tuo, kad turi daug mandagumo lygių, kurie susiję su hierarchine tradicija visuomenėje ir šeimoje.
Aišku, nutinka ir linksmų dalykų, besimokant šios kalbos. Pavyzdžiui, žodis kaku reiškia skaityti. Tad neišvengiamai sukelia šypseną. Arba kitas pavyzdys. Japonai neturi ryškiai išreikštų garsų „L“ ir „V“, todėl žodis Lietuva japoniškai yra Ritoanija, o Vilnių tartume Birinijus. Tad net mūsų vardai skambėtų kitaip – tarkim, Laima būtų Raima. Beje, japonų kalboje, panašiai kaip ir lietuvių kalboje, yra gausu ištiktukų – garsų, kuriuos sukelia veiksmai ar reiškiniai, mėgdžiojimas. Pavyzdžiui, yura yura reiškia lėtą bangavimą – tai labai panašu į lietuvišką jūra jūra, tiek savo tarimu, tiek reikšme.
Taigi, visa tai vadinu kalbos detektyvu, kuriame apstu dar daug atradimų. Kiekvienais metais tobulėjame – į gimnaziją atvyksta Azijos studijų centro japonistikos studijų studentai. 2022 m. tris mėnesius japonų kalbos mus mokė japonė Hikari, kuri dalyvavo mainų programoje Alytaus kolegijoje.
2024–2025 mokslo metais domėjomės ir korėjiečių kalba bei kultūra drauge su korėjiečių kalbos studente Meda, kuri atliko praktiką mūsų gimnazijoje. Tad pažinimo ribų neriboju, nes detektyvinis siūlelis jungia visas tris – Kinijos, Japonijos, Korėjos – kalbas, kultūras ir istoriją.
O kaip dabar gyvuoja gimnazijos japonų kalbos ir kultūros klasė?
(Ne)lemtoji pandemija išblaškė mokinius, jų smarkiai sumažėjo japonų kalbos ir kultūros klasėje. Bet visuomet kviečiu ir kitų mokyklų mokinius bei suaugusius prisijungti, juk amžius čia ne riba, domėjimasis yra mūsų pagrindinis bendrystės faktorius. Ir jeigu tokia veikla yra jų svajonių būrelis, tai visada laukiami Jotvingių gimnazijoje. Kiekvieną užsiėmimą geriame žaliąją arbatą iš japoniškų puodelių, kad suteiktų mums budrumo ir išminties. Pradedame iš naujo: rašome, skaitome, verčiame, kalbamės apie kultūrą ir tradicijas, kartais rašome laiškus, ruošiame pristatymus apie save. Lapkričio mėnesį lauksime studentės Danielės vienos dienos praktikai.
O visai netrukus, spalio 24 d. 10.00 val., vyks pirmasis nuotolinis susitikimas su mokykla iš Japonijos miesto Fukujamos. Mokinių grupelės susipažins, trumpai pristatys save, tada bus klausimynas apie abi šalis, kurį paruoš anglų kalbos mokytojas Masahito iš Japonijos. Planuojame tokius susitikimus daryti vieną kartą per mėnesį tam tikra tema. Mūsų mokiniai mokysis tai daryti japoniškai, japonų mokinukai – angliškai, nes tai jiems aktualu. Šį bendradarbiavimą man pasiūlė Jo Ekscelencija Lietuvos ambasadorius Japonijoje Aurelijus Zykas, su kuriuo jau daugelį metų bendraujame ir bendradarbiaujame mokinių ir visuomenės švietimo klausimais.
Na, ir tikėkimės, kad Alytaus miestas žengs svarbų žingsnį link bendrojo ugdymo mokyklų bendradarbiavimo ir mainų. Tokia svajonė jau ne pirma, tegul ji išsipildo. Japonai sako: pradėti yra lengva, tęsti yra sunkiau, bet lai mūsų darbai tampa mūsų gyvenimo pelnu. Ir nebijokime klysti, nes net ir beždžionės krenta iš medžių!
Kokia knyga apie Japoniją Jums yra palikusi ypatingą įspūdį? Ką rekomenduotumėte paskaityti?
Japonija yra pagrindinė ašis, kuria domiuosi, tačiau, norėdama suprasti, atrasti arba sudėlioti Japonijos dėlionę, skaitau labai įvairią literatūrą – nuo publicistikos ir romanų iki mokslinės bei visų kitų šiuolaikinio publikavimo žanrų, kuriuos net įvardyti sunku. Supratau, kad, norėdama sudėti šią dėlionę, turiu domėtis ir Kinijos bei Korėjos istorija. Todėl renkuosi skaityti literatūrą, kurioje yra tikras istorinis, kultūrinis kontekstas: kas, iš kur, kodėl.
Rekomenduočiau keletą man labai patikusių romanų: Tan Twan Eng „Vakaro Miglų sodas“ apie Japonijos imperatoriaus sodininką arba Alan Brennert „Molokajo salos dukra“ – apie japonų priverstinę emigraciją Havajuose; Min Jin Lee „Pačinko“ apie emigrantų korėjiečių šeimos dramą Japonijoje arba Shin Kyung-sook „Ri Džinė“ – apie XIX a. pabaigos Korėją, Isabel Allende „Auksinio drakono karalystė“ apie budizmo filosofiją arba Mingmei Yip „Šilko kelio daina“ – knyga su ryškiu Kinijos kultūriniu kontekstu.
Na, ir linksmą travelogą anglų kalba – Chris Broad „Abroad in Japan“: šiuolaikinė Japonija kitu ir tuo pačiu kampu su humoru ne tik knygoje, bet ir „YouTube“ kanale.
Ar esate pati buvusi Japonijoje? Yra kokia šios šalies vieta, kurią svajojate aplankyti?
Nesu buvusi, bet norėčiau aplankyti Nariaus Kairio knygos „Yura Yura“ 88 šventyklas.
Kas Jums pačiai yra įdomiausia iš to, kas susiję su Japonija? Esate baigusi ir ikebanos komponavimo mokymus.
Subtilus paprastumas, estetiškas minimalizmas – kažkas tokio, man net sunkiai nusakoma. Gal tai ir būtų wabi sabi? Iš kitos pusės, tai įdomus hobis, ikigai filosofijoje – dar viena priežastis būti ir kurti, suteikti kasdienybei dar vieną tikslą. O įsitraukimas į tokį meną kaip ikebana man tai savotiška terapija, kai gėlės nurodo savo kelią ir simbolizuoja gyvenimo grožį ir laikinumą.
Bet kas gi ta japoniška ponia ikebana?! Tai gėlių komponavimo menas. Visa tai atkeliavo iš tolimosios Indijos į budistų šventyklas. Kinai pirmieji pradėjo gaminti porceliano vazas ir į jas merkti gėles. O budizmui atkeliavus į Japoniją, atkeliavo ir gėlių komponavimo menas, virtęs daug sudėtingesniu – pasaulio sutvėrimo simbolika: dangaus, žmogaus ir žemės vaizdavimu kompozicijoje. XV a. pirmąkart buvo aprašyti ikebanos stiliai ir taisyklės. Šiek tiek vėliau atsirado kanonas, kad japonų žmonos turi mokytis šio meno ir papuošti namuose tokonomą – garbingą vietą, kur eksponuojami meno kūriniai, suteikiantys galimybę tyloje apmąstyti ir parodyti pagarbą svečiams. Ikeru reiškia stovinčias arba gyvenančias gėles, bana arba hana – gėlė. Puokštės visuomet turi atitikti gamtos sezoniškumą. Galima komponuoti pasirinkus tam tikrą stilių arba laisvai, klausant savo jausmų, noro ir nuotaikos. Mano sutiktos japonės Tomoko san ir Yoshimi san – ikebanos meistrės, visuomet pabrėžia, kad taisyklės taisyklėmis, bet ryšys su augalais ir emocijos yra svarbiausia. Ramiai, tyliai kalbiesi su augalais, gal taip, o gal šitaip, ir jie nebyliai nuveda į galutinį grožį. Šiuo metu egzistuoja tūkstančiai ikebanos mokyklų, įvairiausių stilių. Man teko laimė mokytis pačios seniausios Ikenobo Ikebana stiliaus mokykloje. Netapau dar meistre, nes tam reikia mokytis bent 6 metus ir praktikuoti kasdien. Vadinasi, ir šią kelionę teks tęsti.
Kaip manote, ar japonų kultūros vertybės (pavyzdžiui, pagarba, kantrybė, estetika) gali būti pavyzdys mūsų visuomenei?
Aš manau, kad nėra tobulos tautos. Bet japonų hierarchijos ir harmonijos visuomenėje supratimas, pagarbos ir dėkingumo ritualai, dovanojimo prasmės, valgymo etiketo, bendravimo taisyklės kelia įspūdį ir yra labai stiprūs faktoriai, darantys įtaką jų gyvenimui. Tuo tarpu į mus, svetimšalius, žiūrima atlaidžiau, kai dažnai nepataikome į „taktą“. Pamenu, arbatos ceremonijos metu su pažįstama buvome pakviestos dalyvauti kaip viešnios, aprengtos jukatomis. Mums liepė sekti vyresniosios japonės veiksmus ceremonijos metu ir panašiai elgtis. Kad ir kaip stengėmės, žiūrovai sakė, kad deja, deja.
Tačiau gera žinia tokia, kad japonai domisi mūsų šalimi, miestu, mokykla, žavisi mūsų gamta, švara, pasiekimais ir svetingumu. Pasaulio tautos nuolat mokosi vienos iš kitų, ir jei gražūs ir naudingi dalykai atkeliauja į mūsų šalį, tai tik praturtina mūsų pažinimą ir gyvenimo patirtis.
Galiausiai, ši tūkstančio mylių kelionė man primena ilgą karavaną su daugybe žmonių ir didžiuliais nešuliais, pilnais visokių gėrybių. Už tai noriu nusilenkti ir padėkoti – arrigatogozaimashita to arrigatogzaimasu (tai mandagioji padėkos forma japoniškai būtuoju ir esamuoju laiku) – visiems keliauninkams!
• Komunikacijos skyriaus informacija
