PARWAN, Afganistanas, lapkričio 13 d. (IPS) – Kai Roya, buvusi Afganistano Respublikos vyriausybės policijos pareigūnė, su šeima išvyko iš šalies, pabėgusi nuo Talibano valdymo siaubų pajuto didelį palengvėjimą. Ji niekada neįsivaizdavo, kad mažiau nei po trejų metų bus priversta grįžti į tas pačias sąlygas, tik dar blogiau.
Dabar ji praleidžia bemieges naktis, bijodama būti įvardyta kaip buvusi policijos pareigūnė, o tai turi baisių pasekmių.
52 metų Roya yra keturių vaikų mama. Respublikos metais ji dirbo Parvano provincijos moterų paieškos skyriuje ir uždirbo pakankamai, kad galėtų išlaikyti šeimą.
2021 metais žlugus vyriausybei ir į valdžią sugrįžus Talibanui, ji, kaip ir šimtai kitų uniformuotų moterų, tapo tiesioginių ir netiesioginių grasinimų taikiniu. Baimė dėl savo gyvybės ir orumo pastūmėjo ją į migracijos kelią. Ji pabėgo į Iraną, kur su šešių narių šeima keletą metų praleido gana saugiai.
„Irane dirbau pomidorų pastos gamykloje“, – prisimena ji. „Turėjome namą, gerai valgėme, o svarbiausia, kad gyvenome gana saugiai“, – sako Roya.
Jos dukros taip pat susirado darbą. „23 metų Zakia, kuri iki mūsų išvykimo baigė pirmuosius Kabulo universiteto kursus, susirado darbą didelėje buitinės technikos parduotuvėje pardavėja ir kompiuterių operatore. Setayesh, kuriai šiemet sukako 21 metai, entuziastingai pasinėrė į darbą grožio salone, kurio specializacija – plaukų pynimas. Visi turėjo ką veikti ir uždirbo pajamų.
Tačiau tas stabilumas nesitęsė. Didėjanti politinė įtampa tarp Irano ir Izraelio netrukus paskatino griežtas represijas prieš afganų migrantus Irane.
„Antrą po pietų Irano pareigūnai įžengė į mūsų namus be jokio įspėjimo“, – sako Roya. „Neturėjome laiko susisirinkti savo daiktų ir dar mažiau atgauti namo, kuriame gyvenome, nuomos mokesčio“, – sako ji.
Ji ir jos dukros buvo priverstinai deportuotos atgal į Afganistaną, kol vyrai dar buvo darbe. Po savaitės vienas iš jos sūnų paskambino iš Islamo Qala sienos ir šeima pagaliau buvo sujungta.
Dabar Roya gyvena Afganistane itin sunkiomis sąlygomis. Ji neturi darbo, paramos ir nuolat bijo, kad ankstesnis darbas policijoje gali sukelti pavojų jai ir jos šeimai.
„Kiekvieną naktį einu miegoti išsigandusi, nerimauju, kad gali būti atskleista mano tapatybė. Nežinau, kas bus, jei sužinos, kad anksčiau dirbau policijoje.”
Ji yra viena iš kelių šimtų moterų, kurios buvo priverstinai ištremtos iš Irano, sugrįžusios į šalį, kurioje su moterimis, anksčiau dirbusiomis saugumo pajėgose, elgiamasi kaip su nusikaltėliais, o prisiminimas apie jų uniformą tapo įkalinimo košmaru.
Valdant Talibanui, buvusios karinės ir valstybės tarnybos moterys yra priverstos slėpti savo tapatybę. Kai kurie net sudegino savo darbo dokumentus. Kiti, pavyzdžiui, Roya, lieka savo namuose, vengia socialinių kontaktų ir praleidžia naktis, persekiojami baimės būti atpažinti.
„Nusprendėme pabėgti į Iraną, kad išsivaduotume nuo griežtų Talibano įstatymų. Tačiau dabar vėl esame įkliuvę tų pačių apribojimų, šį kartą – tuščiomis rankomis ir dar labiau išsekusia dvasia“, – sako Roya.
Roya ir jos šeima dabar laikinai gyvena giminaičių namuose Parvano provincijoje ir susiduria su neaiškia ateitimi.
Plačiai paplitęs afganų migrantų deportavimas iš Irano ypač aktualus moterims, kurių padėtis laipsniškai blogėjo valdant Talibanui. Jų įsidarbinimo galimybės ir dalyvavimas viešajame gyvenime kasdien mažėja.
Talibanas atėmė iš moterų teisę į darbą, mokslą, keliones ir net paprastą laisvę lankytis parkuose. Moterys, kurios kažkada tarnavo vyriausybei, dabar laikomos antrarūšėmis piliečiais savo namuose.
Rojos istorija atspindi šimtų moterų gyvenimišką patirtį – neveikiančios regioninės politikos ir vidaus religinės ekstremistinės vyriausybės, nepakantios moterų teisėms, poveikį.
Roya taip pat pasakoja istoriją apie savo kaimyną Mohammadą Yousufą, 34 metų statybininką, kurį žiauriai sumušė Irano pareigūnai. Jis buvo įmestas į transporto priemonę, kelis mėnesius negavęs darbo užmokesčio ir neleisdamas pasiimti daiktų iš kambarėlio, kuriame gyveno.
Tuo tarpu afganų migrantų deportacijos iš Irano tempas 2025 m. smarkiai paspartėjo, teigia kelios šalies ir tarptautinės žiniasklaidos priemonės, įskaitant „Iran Time“, „Afghanistan International“ ir „Iran International“, taip pat tarptautinės organizacijos.
Tarptautinė migracijos organizacija pranešė, kad nuo 2025 m. gegužės pradžios kilo priverstinių masinių deportacijų banga, pirmiausia paliečianti šeimas, skirtingai nei ankstesnės tendencijos, kuriose daugiausia dalyvavo vieniši vyrai.
Per pirmuosius penkis 2025 m. mėnesius iš Irano grįžo daugiau nei 457 100 žmonių. Iš jų apie 72% buvo ištremti priverstinai, likusieji grįžo savo noru.
Per vienerius metus nuo Islamo Qala sienos į Afganistaną buvo deportuota daugiau nei 1,2 mln.
Deportacijos kampanijos pikas sutapo su Irano ir Izraelio įtampos padidėjimu šių metų birželį. Daugiau nei 500 000 žmonių buvo deportuoti vos per 16 dienų nuo birželio 24 d. iki liepos 9 d. Iš viso iki 2025 m. liepos pradžios buvo priverstinai grąžinta daugiau nei 1,1 mln. Buvo pranešta, kad kasdien deportuojama iki 30 000 žmonių.
Iranas taikė griežtus ir dažnai smurtinius metodus, siekdamas išsiųsti afganų migrantus. Šios priemonės apima patikrinimus darbo vietoje, naktinius areštus, reidus namuose ir teisinių dokumentų, net pasų ir galiojančių vizų sunaikinimą. Buvo pranešta apie daugybę smurto, netinkamo elgesio ir pagrindinių paslaugų, tokių kaip sveikatos priežiūra ir maistas, atėmimo atvejų.
Tarptautinės humanitarinės ir žmogaus teisių organizacijos šiuos veiksmus apibūdino kaip negrąžinimo principo pažeidimus ir rimtą grėsmę pabėgėliams ir paragino nedelsiant sustabdyti priverstinį deportavimą ir gerbti teisines teises.
Jungtinių Tautų ir žmogaus teisių organizacijų pranešimai rodo, kad grįžusiems iš Afganistano, ypač moterims, mažumoms ir tiems, kurie dirbo su ankstesne vyriausybe, gresia didelis savavališko sulaikymo ir kankinimo pavojus.
Iranas pareiškė, kad iš viso ketina deportuoti 4 milijonus afganų migrantų, iš kurių apie 1,2 milijono jau buvo išsiųsti atgal.
Irano pareigūnai tvirtino, kad deportacijos bus „orios ir laipsniškos“, tačiau įrodymai rodo, kad spaudimas, grasinimai ir areštai be sutikimo buvo plačiai paplitę.
Šių grįžimų padariniai sveikatai, socialiniai ir saugumo padariniai Afganistanui uždėjo didelę naštą – didžiulis sienos kirtimo ir priėmimo stovyklų skaičius. Daugelis jų ištveria iki 50°C karštį, negaunant vandens ar pastogės.
Pagal liepą paskelbtą JT ataskaitą, 1,35 mln. afganų pabėgėlių per pastaruosius mėnesius buvo priversti palikti Iraną. Daugelis buvo suimti ir ištremti, o kiti grįžo savo noru, bijodami savavališko arešto.
© „Inter Press Service“ (20251113185235) — Visos teisės saugomos. Originalus šaltinis: Inter Press Service
