Balandžio 3 dieną Šiauliuose įvyko pasaulinė premjera: Viačeslavo Ganelino „Septyni eskizai“ chorui ir perkusijai.
Opusas, kurį atliko Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“ ir perkusininkai Arkadijus Gotesmanas bei Arnas Mikalkėnas, atveria savitą ekspresionistinės dramaturgijos pasaulį, kiekviename eskize vyrauja skirtinga nuotaika, atmosfera ir tam tikra ekspresijos forma. Šis kūrinys – tai konceptuali partitūra-instaliacija, kurioje chorinio meno tradicija susilieja su laisvojo džiazo estetika ir netikėta ritmikos raiška.
Šis projektas – ne tik muzikinis įvykis, bet ir kultūrinio bendradarbiavimo pavyzdys. Viačeslavas Ganelinas ilgą laiką gyveno Lietuvoje ir ilgus metus kūrė bei kuria Izraelyje, jis atstovauja plačiai diasporinei menininkų kartai, kurios kūryba peržengia valstybių sienas ir kalbines ribas. Šis kūrinys tampa simboliniu tiltu tarp šalių, tarp kultūrų – tai puikus tarptautinių mainų, įgalintų profesionalaus bendradarbiavimo, pavyzdys.
Ganelinas, žinomas kaip vienas iš avangardinio džiazo pradininkų Lietuvoje, „Septyniuose eskizuose“ permąsto choro ir perkusijos santykį ne kaip akompanimento bei melodijos dialogą, bet kaip lygiaverčių, dažnai kontrastuojančiai veikiančių balsų tekstūrą. Kiekvienas eskizas tampa savotišku eksperimentu, kuriame harmoninės atramos sąmoningai dekonstruojamos, o ritminiai motyvai formuoja dramaturginius lūžius.
Choro „Polifonija“ vokalinė artikuliacija – itin rafinuota: nuo šnabždesių iki disonansinių kulminacijų, nuo atvirų kvėpavimų iki ritmiškai griežtų atakų. Vokalinis audinys, dirigento Lino Balandžio subtiliai valdomas, virpa tarsi gyvas organizmas – kartais plastiškas, o kartais grėsmingai pulsuoja į disonansinį klasterį. Tai iššūkis ne tik atlikėjams, bet ir klausytojų suvokimo riboms.
Perkusininkai Arkady Gotesman ir Arnas Mikalkėnas šioje partitūroje nėra tik ritminiai partneriai – jie tampa šamaniškais balsais, įnešančiais neapibrėžtumo ir mistinės atmosferos. Gotesmano ekspresyvus gestualumas bei Mikalkėno tembrinė įvairovė kuria papildomą muzikinį sluoksnį – tarytum antrinę choreografiją garsui, sustiprinančią dramatinius virsmus.
Ne mažiau svarbi ir intencinė šio kūrinio potekstė. Ganelino muzikoje juntamas noras ne tik žavėti, bet ir trikdyti – sukelti įtampą, diskomfortą, priminti, kad menas nėra tik estetika, bet ir pozicija.
Vietomis sąmoningai kuriamas chaosas, iš pirmo žvilgsnio nevaldomos faktūros tampa muzikinėmis metaforomis šiuolaikiniam pasauliui – karams, konfliktams, žmonių susipriešinimui. Garsas čia kalba ne tik už save, bet ir apie mus – kaip mes gyvename, kaip reaguojame, ką girdime tarp natos ir tylos.
Klausantis šios premjeros darosi aišku, kad „Septyni eskizai“ nėra kūrinys vienam vakaro paklausymui – tai muzikinis tekstas, reikalaujantis sugrįžimų, atidaus struktūros ir faktūros skaitymo. Tai ir meninis iššūkis, ir gili kultūrinė patirtis, paliekanti rezonansą ne tik ausyse, bet ir sąmonėje.
Tokia premjera – puikus pavyzdys, kaip Lietuvos chorinė kultūra ne tik gyvena, bet ir kvėpuoja šiuolaikinės muzikos pulsu.
• Publikacija dalinasi Lietuvos regionų naujienų portalas „Miesto naujienos“. Naujieną paskelbė „KĮ „Polifonija““. Daugiau sau ir savo miestui aktualių naujienų rasite portale www.miestonaujienos.lt.
