Pirmadienio rytą Saulė stovėjo prie didžiųjų teatro durų taip tyliai, lyg bijotų, kad jos širdies plakimas girdisi garsiau už viso miesto garsus.
Mama laikė ją už peties, o mergaitė spaudė delne vandens buteliuką ir mažą užrašinę, kurios pirmame puslapyje kreivomis raidėmis buvo užrašiusi: „Jeigu labai baisu, nusišypsok.“
Teatras iš išorės atrodė rimtas.. Iškilmingas. Tačiau pravėrus duris ją pasitiko kitoks pasaulis — toks, kuriame kvepėjo medžiu, dažais, uždangomis, kostiumais ir kažkuo sunkiai nusakomu. Gal laukimu. Gal paslaptimi. O gal ta akimirka prieš prasidedant stebuklui.
Salėje jau būriavosi, 9–14 metų, vaikai. Vieni kalbėjo garsiai, tarsi čia būtų buvę šimtą kartų. Kiti, kaip ir Saulė, stovėjo arčiau sienų, dairėsi ir tyliai svarstė, ar niekas nepastebės, kad jie truputį jaudinasi.
Bet tada į salę įėjo vadovas — šiltu balsu, gyvomis akimis ir tokiu paprastu, draugišku „labas“, kad net oras palengvėjo.
– Šią savaitę, – pasakė jis, – čia nebus nė vieno „nemokančio“. Bus tik kuriantys.
Ir nuo tų žodžių Saulė pirmą kartą pajuto, kad galbūt teatras nėra vieta, kur reikia būti tobulam. Gal teatras yra vieta, kur galima būti tikram?…
Pirmoji diena prabėgo lyg trumpas sapnas. Vaikai vaikščiojo užkulisiais, matė, kur aktoriai laukia savo išėjimo, kur gimsta personažai, kur prieš spektaklį tyliai tvinksi širdys. (OFICIALUS TEATRO KVIETIMAS Į STOVYKLĄ) siauliuteatras.lt
Jie lietė kostiumų audinius, stebėjo scenos gilumą, klausėsi istorijų apie tai, kaip gimsta vaidmuo.
Saulė pirmą kartą atsistojo ant tikros scenos ir pažvelgė į tuščią salę. Kėdės žiūrėjo į ją lyg daugybė mažų, kantrių akių.
Ji žengė vieną žingsnį pirmyn…
Ir suprato, kad scena nėra tokia baisi, kaip atrodė…
Antrą dieną jie kūrė personažus. Berniukas, vardu Matas, nusprendė būti laikrodininku, kuris girdi, kaip kalba visos miesto laikrodžių rodyklės.
Gabija tapo mergaite, galinčia iš atodūsių siūti debesis. O Saulė ilgai tylėjo, kol pagaliau pasakė:
– Aš būsiu mergaitė, kuri renka žmonių neišsakytus žodžius.
Vadovas nusišypsojo taip, lyg būtų gavęs labai brangią dovaną.
– Štai čia jau prasideda teatras, – tarė jis.
Nuo tada viskas ėmė keistis. Improvizacijos metu vaikai juokėsi taip garsiai, kad atrodė, jog juokas pakibs po teatro lubomis iki pat rudens. (OFICIALUS TEATRO KVIETIMAS Į STOVYKLĄ) siauliuteatras.lt
Per sceninės kalbos užsiėmimus jie mokėsi, kad balsas gali būti ne tik garsus, bet ir švelnus, drąsus, trapus, paslaptingas.
Per scenos judesio pratimus kūnas staiga tapo pasakojimu: pečiai galėjo išduoti liūdesį, delnai – smalsumą, o tylus žingsnis – visą paslaptį.
Saulė po truputį atsitiesė. Ne tik scenoje…
Per pietus, kuriuos ruošdavo „Jes Bar Lounge“, vaikai sėdėdavo kartu ir kalbėdavosi apie viską: apie mėgstamiausius filmus, keisčiausius sapnus, apie tai, kas kada nors įskaudino, ir apie tai, kuo norėtų tapti užaugę.
Kažkur tarp sriubos šaukštų, trapios duonos ir saldžių užkandžių gimė ne tik būsimas spektaklis, bet ir draugystės. Tokios, kurios vaikystėje atsiranda netikėtai, bet pasilieka labai ilgam.
Trečią dieną teatras jau nebeatrodė svetimas. Koridoriai, rytą atrodę ilgi ir nepažįstami, dabar tapo savi.
Vaikai jau žinojo, kur prasideda scena, kur aidi žingsniai, kur galima trumpam prisėsti ir susikaupti. Jie nebevaikščiojo kaip svečiai. Jie buvo kūrėjai.
Saulė vakare namuose kalbėdavo daugiau nei įprastai. Mama tyliai klausėsi, kaip dukra pasakoja apie improvizacijas, personažus, juokingas repeticijų klaidas, apie tai, kaip vienas sakinys kartais nuskamba visai kitaip, jei prieš jį giliai įkvepi. (OFICIALUS TEATRO KVIETIMAS Į STOVYKLĄ) siauliuteatras.lt
Mama žiūrėjo į ją ir matė ne tik pavargusį vaiką. Ji matė mergaitę, kuri po truputį ima tikėti savo balsu.
Ketvirtą dieną prasidėjo tikrasis jaudulys. Reikėjo jungti visas idėjas į vieną istoriją. Kažkas pametė savo sakinį.
Kažkas supainiojo judesį. Kažkam pasidarė baugu. Tada vadovas sustabdė repeticiją ir pasakė:
– Teatras nėra vieta, kur niekas neklysta. Teatras yra vieta, kur visi padeda vieni kitiems eiti toliau.
Po šių žodžių Matas pakėlė akis. Gabija nustojo maigyti rankovę. O Saulė staiga suprato, kad scenoje nereikia būti vienai. Ten visada yra kas nors šalia.
Ir atėjo penktadienis.
Tas ypatingas penktadienis, kai rytas atrodo lyg prikimštas drugelių. Vaikai ruošėsi kūrybiniam pasirodymui tikroje teatro scenoje. Užkulisiai ūžė tyliais balsais, kostiumų čežėjimu, paskutinėmis repeticijų nuotrupomis.
Vieni vaikai slėpė nerimą juokais, kiti giliai kvėpavo, treti kartojo savo tekstus pašnibždomis.
Saulė stovėjo prie uždangos krašto ir žiūrėjo į šviesos ruožą, krintantį ant grindų.
Ji prisiminė pirmąją dieną. Tą užrašinę. Tą sakinį: „Jeigu labai baisu, nusišypsok.“
Ji nusišypsojo.
Kai uždanga prasivėrė, scena jų neišgąsdino. Ji juos priėmė. Vaikai išėjo ne kaip tie, kurie tik atėjo į stovyklą.
Jie išėjo kaip tie, kurie per penkias dienas išdrįso sukurti pasaulį. Savo pasaulį. Su keistais personažais, tikromis emocijomis, netobulais, bet gyvais sakiniais. Ir kai Saulė ištarė savo tekstą apie neišsakytus žodžius, salėje buvo taip tylu, kad ji pirmą kartą išgirdo ne savo baimę, o save.
Po pasirodymo tėvai plojo ilgai. Kai kurie šypsojosi plačiai, kai kurių akys buvo drėgnos. Nes kartais pakanka vienos savaitės, kad pamatytum: tavo vaikas ne tik linksmai leidžia laiką. Jis auga. Jis drąsėja. Jis pradeda labiau pasitikėti savimi. Jis atranda, kad kūryba gali būti ne pamoka, o sparnai. (OFICIALUS TEATRO KVIETIMAS Į STOVYKLĄ) siauliuteatras.lt
Mama apkabino Saulę taip stipriai, lyg norėtų sulaikyti visą tą akimirką.
– Na ir kaip? – tyliai paklausė.
Saulė suspaudė užrašinę, dabar jau pilną prirašytų minčių, keistų personažų vardų ir mažų nupieštų scenų.
– Atrodo, – pasakė ji, – kad teatre širdis išmoksta kalbėti garsiau.
Mama nusišypsojo. Nes suprato tai, ko negalima nupirkti jokioje parduotuvėje ir ko neįmanoma supakuoti į dovanų popierių: yra vasarų, kurios tiesiog praeina, ir yra vasarų, kurios vaikui lieka visam gyvenimui.
Kartais gražiausia dovana vaikui yra ne daiktas. (OFICIALUS TEATRO KVIETIMAS Į STOVYKLĄ) siauliuteatras.lt
Kartais gražiausia dovana yra savaitė, po kurios jis grįžta truputį drąsesnis, truputį laisvesnis, truputį labiau savimi.
O kartais tam tereikia teatro, kelių birželio dienų ir vietos, kurioje vaikas gali ne tik stebėti istoriją, bet ir pats ja tapti.
