Į autobusą tą rytą žmonės lipo kažkokie neįprastai geros nuotaikos. Gal dėl saulės.
Gal dėl to, kad pagaliau tikras pavasaris atėjo. Vairuotojas net langą buvo pravėręs, o per jį į vidų nešėsi drėgnos žemės kvapas ir kažkur jau žydinčių medžių aromatas.
Priekyje sėdėjo dvi vyresnės moterys su ryškiais tulpių vle.lt paveikslais margintais maišeliais.
– Mes tai į Burbiškį, – pasakė viena, vos autobusui pajudėjus. – Sako, šiemet labai gražiai viską apsodino.
– Gražu ten visada, – atsakė kita. – Tik žmonių daug. Bet nuvažiuoti verta.
Toliau kažkas už nugaros tyliai nusijuokė.
– Verta, verta… Kai kam net labai verta.
Autobuse iškart atsirado tas lietuviškas smalsumas. Tas tylus galvų pakreipimas, kai žmonės apsimeta, kad žiūri pro langą, nors iš tikrųjų jau klausosi.
Prie vidurinių durų stovėjo du vyrai. Vienas laikė telefoną rankoje ir kažką rodė kitam.
– Matai? Komandiruotė į tulpių šventę, – šyptelėjo jis. – Nu čia jau aukštasis pilotažas.
Kitas palingavo galvą.
– Seniau į komandiruotes važiuodavo gamyklų statyti. Dabar į tulpes.
Kelios vietos priekyje sėdinti moteris nebeištvėrė.
– Nu bet meras irgi žmogus. Gal kvietimą gavo. Gal reikia miestą atstovauti.
– Aš irgi gavau kvietimą iš žmonos į sodą vakar. Bet kažkaip niekas komandiruotės neišrašė, – atsakė kažkas gale ir visas autobusas tyliai sukikeno.
Tokie pokalbiai autobusuose dažniausiai nebūna pikti. Labiau pavargę. Su tuo lietuvišku humoru, kai žmonės juokauja ne todėl, kad labai linksma, o todėl, kad kitaip pradėtų pykti.
Pro langus lėtai slinko miestas. Nauji dviračių takai. Jauni medeliai. Reklamos. Pavasarinė šviesa.
Vienas senukas, iki tol tylėjęs ir laikęs rankose seną medžiaginę kepurę, staiga pratarė:
– Žinot, kas čia žmonėms labiausiai nepatinka?
Visi kažkaip nuščiuvo.
– Ne pati šventė. Ne tos tulpės. Ir ne ta komandiruotė.
Jis trumpam nutilo.
– Žmonėms nepatinka jausmas, kad vieniems gyvenimas yra truputį paprastesnis negu kitiems.
Autobuse stojo ta nejauki tyla, kai niekas nebenori juokauti, nes kažkas netyčia pasakė per daug tiesos.
Tada moteris su tulpių maišeliu tyliai atsiduso.
– O man atrodo, visi mes į tas savo tulpes važiuojam. Vieni su autobusais. Kiti su tarnybinėm mašinom.
Niekas neatsakė.
Tik vairuotojas prie sankryžos sumažino greitį, o saulė, krisdama per priekinį stiklą, trumpam apšvietė visų veidus vienodai.
• Pastaba skaitytojams:
„Istorijos išgirstos keliaujant autobusu“ – tai kūrybinė rubrika, gimusi iš miestuose girdimų pokalbių, nuotaikų ir gyvenimo fragmentų. Kartais čia daugiau realybės, kartais daugiau literatūros, tačiau svarbiausia visada lieka žmogus ir jo istorija.
