Sarkazmą tyrinėti galima ilgai. Galima klausti, kaip gimsta geras sakinys, kada paprastas pastebėjimas tampa ironija ir kodėl vieną kartą pasakyta frazė praeina pro ausis, o kitą – lieka gyventi.
Bet Šiauliuose pokalbis apie sarkazmą gali prasidėti nuo vieno paprasto žodžio – Acts. (Actas), tiksliau – nuo to, kaip šiaulietis jį pasako.
Ir tada viens žodis jau temp paskui save visą miestą. Kalbą, kurioje likę kiemo, mokyklos, šeimos, skirtingų kalbų ir skirtingų laikų pėdsakai. Tą savą skambesį, kurio pats gali nė nebegirdėti, kol žmogus iš kitur nepaklausia: „O jūs čia taip kalbat?“
Pabandyk tada paaiškint. Gal tarmė. Gal miests. Gal vaikystė. Gal viskas kartu. Su humoru panašiai. Pabandyk paaiškinti, kaip gimsta sarkazmas.
„Niekaip nesigimsta.“
Pamatei gerą situaciją, išgirdai sakinį, pastebėjai gyvenimo absurdą – ir kažkas suveikė. Ne viską reikia specialiai konstruoti. Kartais gyvenimas pats atneša medžiagą, o žmogui lieka jos nepraleisti.
Daug sunkiau atsakyti į kitą klausimą – į ką tą savo juoką nukreipsi.
„Sarkazmas dažniausiai turi būti nukreiptas į reiškinius, dalykus, o ne į konkrečius žmones.“
Čia ir atsiranda riba tarp sarkazmo ir paprasčiausio noro kitam įgelti. Galima juoktis iš absurdo, sistemos, politikos, kultūros. Galima ir iš savęs. Kartais net labai sveika.
Bet jeigu visas pokštas laikosi tik ant kito žmogaus pažeminimo, kažkur pakeliui dingsta pats humoras. Nes „sarkazmas, ironija, juokas – laisvo žmogaus, laisvos šalies ir laisvos visuomenės principų dalis.“
Ir čia vakaras galėjo ramiai likti smagus… Neliko.
Nes nuo teisės juoktis labai greitai galima prieiti prie teisės kalbėti. O tada – prie klausimo, ką daryti, kai kitas žmogus savo teise kalbėti naudojasi tam, kad tau grasintų.
Internete tai prasideda labai paprastai.
Komentaras.
Dar vienas.
Feikinė anketa.
Žmogus be veido, kuriam atrodo, kad už ekrano jis yra nematomas.
O paskui jau atsiranda grasinimai papjauti, užkasti, susidoroti. Tada paaiškėja keistas dalykas: internete mes paliekame apie savęs gerokai daugiau, negu patys prisimename.
Sena nuotrauka. Prieš kelerius metus įdėtas skelbimas. Telefono numeris. Profilis. Kažkur palikta dar viena smulkmena. Numerį įvedi į „WhatsApp“ – atsiranda nuotrauka. Vienas gabalėlis susijungia su kitu.
Žmogus, kuris jautėsi visiškai anonimiškas, staiga nebėra toks anonimiškas. Bet čia atsiranda labai svarbi riba – tai nėra kvietimas pradėti internetinę žmogaus medžioklę.
„Prasmė – parodyti įrankius, kaip nereikia bijoti ir kaip galima su tuo kovoti. Ir ne kurstyti konfliktą, o bandyti jo išvengti.“
Nes jeigu žmogus turėjo teisę parašyti tau komentarą, tu turi tokią pačią teisę į jį atsakyti. Tik atsakyti nėra tas pats, kas sunaikinti.
Bet visa tai skamba vienaip, kol lieka ekrane. Visai kitaip – kai pamatai nufilmuotas savo namų prieigas.
Nebūtinai adresą. Nebūtinai namo numerį. Kartais užtenka kelio, asfalto pabaigos, priėjimo prie terasos. Žmogui iš kito miesto tai nieko nesakys. Tam, kuris pažįsta vietą, gali pasakyti pakankamai.
Tada atsargumas jau nėra paranoja. Tada pradedi galvoti, ką pats rodai. Kaip atrodo tavo namai. Kiek pasakoji apie artimus žmones. Ar būtina visiems žinoti jų vardus. Ar tikrai reikia realiu laiku paskelbti, kur esi.
Ir humoras tokioje vietoje jau nebėra vien būdas prajuokinti. Jis tampa būdu apsiginti. Ne ginklu. Skydu. O kartais jo prireikia ten, kur, atrodytų, juokui apskritai neturėtų likti vietos.
Ukrainoje. Ligoninėje. Per Kalėdas pas žmones, kuriems tos Kalėdos visai ne tokios, kokias įprasta rodyti atvirukuose. Gali būti ateistas ir per pirmą bei antrą Kalėdų dieną kartu su dvasininku lankyti žmones ligoninėje. Ne visada reikia sutarti dėl visko, kad galėtum kartu padaryti vieną žmogišką dalyką.
O jeigu tavo profesija leidžia žmones prajuokinti, kažkuriuo metu ją gali nusivežti ten, kur už tą valandą niekas nemokės. Jumoras nepadės apsimeti, kad karo nėra. Jis padės, kad žmogus bent valandai nuo jo atsitrauktų.
Kad valandą pabūtų ne žmogumi kare, o tiesiog žmogumi. Kartais ir tada, kai kažkur skamba sirenos. Ir tada klausimas, ar humoras yra rimtas užsiėmimas, pasidaro nebe toks svarbus.
Kaip ir klausimas apie šlovę.
Daug metų nuosekliai darai savo darbą. Eini pirmyn. Veikla plečiasi. Atsiranda daugiau žmonių, kurie žino tavo vardą ar veidą.
„Nėra, kad tikiesi. Tu tiesiog tą dalyką darai.“
Ir po daugybės metų žinomumas ateina kaip šalutinis viso to rezultatas. Tik jo nereikia pervertinti.
„Nereikia susireikšminti.“
Nes užtenka nuvažiuoti ten, kur tavęs niekas nepažįsta, ir visas žvaigždės statusas labai greitai susitvarko.
Stovi kaip žmogus.
Niekas neatsisuka.
Ir nieko baisaus nenutinka.
Gal net atvirkščiai.
Su rašymu irgi nėra tos vienos dienos, kai atsikeli ir tampi rašytoju.
Trečioje klasėje jau kažką parašinėji. Penktoje atsiranda pirmi konkursai ir įvertinimai. Paskui gali labai ilgai nerašyti. Tada vėl grįžti.
Rašai.
Perrašai.
Dialogus, scenarijus, kitus tekstus.
Kartais tai, ką reikia.
Kartais tai, ką pats nori.
Ir tik po daugelio metų atsisukęs pamatai, kiek ilgai tą darei.
Todėl ir romantinis patarimas mesti viską bei pradėti rašyti pirmą romaną nebūtinai pats protingiausias. Normalus darbas niekam netrukdo rašyti. O jeigu jau gali rinktis, ką rašyti, geriausia kurti tai, kas pačiam įdomu.
Kažkur šalia rašymo atsiranda ir muzika.
Senos dainos, kurių prisikaupę apie keturiasdešimt. Vienam koncertui tiek nereikia. Reikėtų atsirinkti dvylika ar penkiolika, pradėti repetuoti, galvoti apie sceną, scenografiją ir pagaliau padaryti tai, apie ką ilgą laiką buvo tik kalbama.
Ir kai norisi viską tvarkingai įkišti į kokią nors žanro lentyną – dainuojamoji poezija ar dar kas nors – atsiranda geresnis pavadinimas.
„Dainuojamoji depresija.“
Du žodžiai – ir daugiau beveik nieko aiškinti nereikia. Gal toks ir yra geras humoras. Bet ne tas, kurį reikia penkias minutes aiškinti, kad visi suprastų, kur buvo juokinga, o tas, kuris vienu sakiniu truputį nuleidžia ant žemės ir situaciją, ir patį save.
Nes žmogus labai lengvai pradeda save vertinti pernelyg rimtai.
Savo darbą.
Savo žinomumą.
Savo problemas.
Savo vietą pasaulyje.
O tada kažkur atsiranda humoras ir primena, kad po visais vaidmenimis vis tiek lieka žmogus.
Tas, kuris išeina į sceną ir atiduoda energiją kitiems.
Tas, kuris paskui grįžta namo ir turi ją susigrąžinti.
Tas, kuriam kartais reikia žmonių.
Ir tas, kuriam kartais reikia pabūti vienam.
Todėl klounas nebūtinai yra tik tas, kuris turi prajuokinti. Kartais per klounadą galima prieiti prie labai sunkių dalykų. Vienatvės. Baimės. To, ko paprastu sakiniu net nelabai moki paaiškinti.
Ir gal čia atsiranda dar viena priežastis, kodėl žmogui reikalingas humoras. Ne todėl, kad viskas gyvenime juokinga. Kartais kaip tik todėl, kad ne viskas.
Po 92,35 minutės „Sarkazmo tyrimai #7“ formulės, kaip pasigaminti sarkazmą, taip ir nepateikė.
Gal ir gerai.
Nes formulės turbūt nėra.
Reikia gyventi. Skaityti. Žiūrėti. Klausytis. Pastebėti. Daryti tai, kas tau įdomu. Nepainioti humoro su žmogaus pažeminimu. Mokėti atsakyti, bet nepaversti atsakymo kerštu. Ir kartais pasijuokti iš savęs.
O jeigu norisi suprasti, iš kur visa tai žmoguje atsiranda, kartais galima pradėti nuo visai mažo dalyko.
Nuo miesto.
Nuo kalbos.
Nuo vieno žodžio.
Nuo šiaulietiško „acto“.
Ir istorija pati pradeda pasakotis.
