Portlandas, JAV, balandžio 24 d. (IPS). Didžiąją praeities dalį nedaugelis žmonių gyveno vieni. XX amžiaus pradžioje vieno asmens namų ūkiai buvo palyginti reti ir apskaičiuota, kad jie sudarė mažiau nei 10% visų namų ūkių visame pasaulyje.
Iki XX amžiaus vidurio vieno asmens namų ūkių skaičius pasaulyje pradėjo ryškiai didėti. Be to, per pastaruosius kelis dešimtmečius vieno asmens namų ūkiai daugelyje šalių tapo įprasta. Be to, kai kuriose didelėmis pajamomis labiau išsivysčiusiose šalyse vieno asmens namų ūkiai tapo dominuojančiu namų ūkio tipu.
Manoma, kad iki 1985 m. Pasaulinė vieno asmens namų ūkių dalis pasiekė apie 23 procentus. Po kelių dešimtmečių, ty iki 2018 m., Manoma, kad vieno asmens namų ūkių dalis pasaulyje padidėjo iki 28 procentų. Prognozuojama, kad kalbant apie ateitį, pasaulinė vieno asmens namų ūkių dalis iki XXI amžiaus vidurio pasieks 35% (1 paveikslas).
Šiuo metu tarp vieno asmens namų ūkių yra dideli skirtumai tarp šalių. Pavyzdžiui, daugelyje mažas pajamas gaunančių mažiau išsivysčiusių šalių vieno asmens namų ūkių proporcijos yra palyginti mažos, paprastai mažesnės nei 10%. Daugelyje labiau išsivysčiusių šalių, priešingai, vieno asmens namų ūkiai yra didelė dalis namų ūkių.
Tarp kai kurių šalių, tokių kaip Norvegija, Danija, Švedija, Vokietija ir Rusija, maždaug 2020 m. Vieno asmens namų ūkių dalis viršijo 40%. Be to, vieno asmens namų ūkių proporcijos dviejose pasaulyje gyvenančiosiose šalyse sudarė 25% Kinijos ir 16% Indijai (2 paveikslas).
Vieno asmens namų ūkių proporcijos daugelyje šalių pastebimai padidėjo per pastaruoju metu. Pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose vieno asmens namų ūkių dalis padidėjo trigubai per antrąją XX amžiaus pusę, o dalis padidėjo kiekvieną dešimtmetį nuo 1940 iki 2020 m. Vieno asmens namų ūkių dalis JAV 2020 m. Pasiekė maždaug 28% (3 paveikslas).
Visai neseniai XXI amžiuje vieno asmens namų ūkiai labai padidėjo daugelyje pasaulio šalių. Pavyzdžiui, vieno asmens namų ūkių proporcijos padidėjo 50 procentų Japonijoje ir Danijoje, beveik dvigubai padidėjo Rusijoje ir Norvegijoje, o Kinijoje padidėjo trigubai (4 paveikslas).
Daugybė pagrindinių ekonominių, socialinių, kultūrinių ir demografinių veiksnių prisidėjo prie padidėjusio vieno asmens namų ūkių. Savo ruožtu šis padidėjimas sukėlė daugybę svarbių padarinių asmenims ir visuomenėms.
Kai kurios pagrindinės vieno asmens namų ūkių priežastys yra urbanizacija, auganti ekonomika, turinti didėjančias pajamas, finansinę nepriklausomybę, pažengusį švietimo lygį, aukštą užimtumo lygį ir labai svarbu pagerinti moterų būklę. Vėliau santuoka, atidėtas gimdymas, padidėjusi skyrybos ir besikeičianti požiūris į šeimą ir vaisingumą taip pat yra vienas iš pagrindinių veiksnių, prisidėjusių prie vieno asmens namų ūkių augimo (1 lentelė).
Be to, demografinis populiacijų senėjimas buvo stiprus veiksnys, prisidedantis prie vieno asmens namų ūkių augimo. Kadangi gyventojų amžiaus struktūros tampa senesnės kartu su našlystės atvejų, vieno asmens namų ūkių proporcijos šalyse pastebimai išaugo tarp 65 metų ar vyresnio amžiaus žmonių.
Daugeliu atvejų pagyvenę žmonės turi žymiai didesnes proporcijas, gyvenančias vieno asmens namų ūkiuose nei kitos plačiosios amžiaus grupės. Pavyzdžiui, pagyvenusių žmonių dalis, gyvenanti atskirai, dažnai būna kelis kartus didesnė nei asmenų, jaunesnių nei 30 metų, dalis.
Be to, maždaug dviem dešimtimis šalių, kurios pirmiausia yra Europoje, daugiau nei trečdalis pagyvenusių žmonių gyvena vieno asmens namų ūkiuose. Be to, kai kuriose iš tų šalių, tokių kaip Danija, Estija, Suomija, Lietuva ir Švedija, vien tik gyvenančių pagyvenusių žmonių dalis viršija 40%.
Tarp praneštų vieno asmens namų ūkių padidėjimo padarinių yra didesnė nepriklausomybė, asmeninė laisvė, ekonominė nepriklausomybė ir savęs įgyvendinimas, taip pat neturėti vaikų auginti. Kai kurie vyrai ir moterys, ypač viduramžiais, gali klestėti vieno asmens namų ūkiuose.
Tačiau gyvenimas gali prisidėti prie streso, vienatvės ir fizinės bei psichinės sveikatos problemų, ypač pagyvenusiems žmonėms. Be to, vieno asmens namų ūkiams gali kilti finansinė įtampa ir padidinti skolas dėl to, kad jie turi vieną pajamų teikėją.
Be to, vyrai ir moterys, gyvenantys vieno asmens namų ūkiuose, gali patirti mažesnę socialinę paramą, jaustis socialiai izoliuoti ir jiems kyla padidėjusi kognityvinio nuosmukio rizika, įskaitant demenciją ir Alzheimerio ligą. Tiems asmenims, ypač seniausioms amžiaus grupėms, taip pat padidėja rizika patirti avarijas ir susidurti su saugos pavojumi.
Tiesa, ne kiekvienas žmogus, gyvenantis vienas, patirs fizines, psichines ir socialines problemas ir susidurs su galimomis pažinimo nuosmukio klausimais. Taip pat taip, kad gyvenimas atskirai nėra tas pats, kas jaustis vienišam.
Remiantis apklausomis, dauguma žmonių, gyvenančių vienišų asmenų namų ūkiuose, rodo, kad yra patenkinti jų padėtimi. Jie praneša, kad jie gana gerai gyvena vieni, ypač tie, kurie palaikė socialinius ryšius ir santykius su draugais ir šeima.
Tačiau vienkartinių namų ūkių gali kilti sunkumų galimybė. Ir šis potencialas paprastai yra didesnis tarp pagyvenusių žmonių, ypač seniausioms amžiaus grupėms. Įvairią riziką ir problemas, kurios gali kilti vieno asmens namų ūkiuose, reikia pripažinti ir rimtai įvertinti tie, kurie gyvena tokiuose namų ūkiuose.
Vieno asmens namų ūkių padidėjimas taip pat kelia iššūkius visuomenėms, ypač labiau išsivysčiusioms šalims, kuriose šiuo metu lygis yra aukščiausias. Tarp šių iššūkių yra tai, kaip spręsti socialinę izoliaciją, vienatvę ir potencialias fizinės bei psichinės sveikatos padarinius, ypač tarp seniausių grupių.
Reikia skatinti ne tik visuomenės supratimą apie neigiamą vienatvės poveikį, socialinius ryšius ir bendruomenės įsitraukimą, bet ir informacinius programas, siūlomas tiems vyrams ir moterims, patiriantiems socialinę izoliaciją.
Svarbu pripažinti, kad daugelyje šalių, gyvenančių vieno asmens namų ūkyje, yra asmeninis asmens pasirinkimas. Tai yra gyvenimo būdo pirmenybė, ir tie asmenys greičiausiai yra pagrįstai turintys, gyvenantys savarankiškai.
Tačiau daugeliui, ypač seniausioms amžiaus grupėms, gyvenant atskirai, dažnai nėra pasirinkimas, o aplinkybių, kurios daugiausia jų negali kontroliuoti, pasekmė.
Asmenys, kurie nėra pasirinkimu, gyvena vieni, gali susidurti su vienatve ir jaustis socialiai izoliuoti. Tiems asmenims paprastai kyla didesnė rizika patirti fizinius ir psichinius sunkumus, įskaitant pažinimo nuosmukį.
Palyginti spartus vieno asmens namų ūkių skaičiaus ir proporcijų augimas visame pasaulyje leido gausiai suprasti, kad vyriausybės visame pasaulyje susiduria su dideliais iššūkiais teikdamos reikiamą paramą asmenims, gyvenantiems atskirai, ypač vyresniems suaugusiesiems.
Tarp pagrindinių vyriausybių iššūkių yra socialinės paramos, saugos priemonių ir sveikatos priežiūros paslaugų teikimas vieno asmens namų ūkiuose. Vyriausybės, skatinančios socialinius ryšius ir įsitraukimą į bendruomenę, taip pat reikalingų sveikatos priežiūros paslaugų teikimas gali būti reikšmingas indėlis siekiant sumažinti galimų fizinės ir psichinės sveikatos sunkumų riziką asmenims, gyvenantiems vieno asmens namų ūkiams.
Josephas Chamie yra konsultacinis demografas, buvęs Jungtinių Tautų gyventojų skyriaus direktorius ir daugelio publikacijų populiacijos klausimais autorius, įskaitant jo naujausią knygą, „Gyventojų lygis, tendencijos ir skirtumai”
© „Inter Press Service“ (2025) – visos teisės saugomos. Originalus šaltinis: „Inter Press“ paslauga
